-
- 2022.12.02 21:19
| IP: odgumjiy
O taip, apie savo širdies ligą ši psichologė labai mėgsta užsiminti, Kai pasakiau, kad alkoholiu sąmoningai naikinu save, nes man tas pats - gyventi ar mirti, Regina atsakė, kad jai pikta tokių mano žodžių klausytis, nes ji serga nuo keturių metukų širdies liga. Šiaip psichologas negali lyginti savų problemų su paciento ir sakyti, kad jo problemos didesnės nei paciento psichologinės bėdos. Jaučiausi kalta, kad ieškau psichologinės pagalbos, nes mano problemos tik psichologinės. Tačiau, jei tos psichologinės problemos trukdo žmogui gyventi, žmogus blogai jaučiasi, tai čia tikrai niekis? Juk kartais tos psichologinės problemos ir savižudybe baigiasi... Tad kaip psichologė gali pykti, kad pas ją, sergančią širdies liga, ateina psichologinių problemų turintys žmonės? Ką ši psichologė galvojo rinkdamasi tokią specialybę? Kad pas ją lankysis odontologinių ar virškinimo sutrikimų turintys žmonės? Nebegalėjau daugiau pas tokią psichologę lankytis ir jaustis kalta, kad pas ją ateinu. Kaip galima tokiai psichologei nuoširdžiai sakyti, kaip jautiesi arba ką galvoji, kai ji supyksta ant tavęs, kad tu taip jautiesi, todėl paskutinius du kartus į kai kuriuos klausimus net nemačiau prasmės atsakinėti, nes žinojau, kad būsiu nesuprasta. Šiuo metu pradėjau lankytis pas kitą psichologę, nes Reginai Stančikaitei labai trūksta profesionalumo bendraujant su pacientais, nors žinių tikrai turi. Visgi vien žinoti ir būti apsiskaičiusiam neužtenka. Terapijos sėkmė pirmiausia priklauso nuo to, kaip psichologas bendrauja ar kelia pasitikėjimą, ar pacientas saugiai gali išsakyti savo mintis ir jausmus. Manyčiau, kad psichologui tokios savybės kaip empatija, švelnumas, jautrumas, malonus bendravimas būtinas kaip ir universiteto baigimo diplomas.